[Un]conditional S T U D E N T life

Admin Pranešimų skaičius : 117 Registration date : 2008-06-05

Sėdėjau ant „savo“ foteliuko priešais veidrodį.Žiūrėjau į save,šukavau savo rudus,žemiau pečių ilgio plaukus ir galvojau apie rytdieną.Ta diena man turėtų būti ypatinga, nes išvažiuoju į koledža. Kaip jau sakiau turėtų,bet yra keletas menkų „bet“..
-Eipril,ką veiki širdele? Tau reikėtų išsimiegoti prieš didžiąją dieną.-Pasakė į kambarį įėjusi mama.
-Mama..žinai, svajojau visai ne apie tai...
Mama prisėda šalia manęs ir paklausia:
-Apie ką tu?
-Žinai, norėčiau važiuoti į koledžą su draugais,mažytėje mašinėlėje,į lagaminą įsimesčiau tik keletą drabudžių,lėkčiau,o mano plaukus plaikstytų vėjas,mes klausytumėmės „I will survive“ ir į naują gyvenimą įžengčiau pati.
Ji paglosto mano galvą,nusišypso, pabučiuoja man į kaktą, palinki labos nakties ir išeina. Nekenčiu, kai ji manęs nesiklauso. Žinau, kad negaliu elgtis savarankiškai. Tėtis sukasi politikoje,mama namų šeimininkė, tačiau žinoma visuomenėje, kaip Linetė Johanson, Niko Johansono žmona. Tėčiui visada kartojau, kad niekada nenoriu veltis į politiką, tiesiog netoleruoju tokių dalykų, tačiau jis žiūrėjo savęs ir pristatė mus su mama pačiam prezidentui. Nekenčiu Džordžo, ne šiaip sau Džordžo, o Džordžo Busho. Jis tik vaidina gerietį, bet mano nuomone iki jo jam dar labai toli.
Kitą rytą mūsų šeima pateko į laikraštį, negalėjau ramiai žengti nė žingsnio, tad mokytojai eidavo manes mokyti į namus.Visada jaučiuosi sekama,stebima. Nors beveik prie viso šito pripratau, bet vistiek nemėgstu savo gyvenimo. Man nereikia nei pinigų, nei šio didžiulio namo, kuriame įmanoma pasiklysti,nei viešumos, norėčiau turėti normalią šeimą, normalų namą, kuriame gyvena paprastos Niu Jorko šeimos ir būti laiminga, turėti draugų. Štai ko man reikia.
Rytoj išvykstu į koledžą ir to dorai padaryti nesugebu, mus veš limuzinas, gerai, kad tėtis nesugalvojo pasamdyti man apsaugos.Bet ką padarysi, visada guodžiu, kad būna ir blogiau. 

-Kelkis Eipril-pasakė auklė
-Nieko nesakiusi šokau iš lovos,nes žinojau, kad šiandien viskas pasikeis.Būsiu toli nuo namų, būsiu laisva,susirasiu draugų, netgi kambarį dalinsiuos su kažkuo.Šaunu.
Aplankius tokioms mintims, nubėgau į vonią,nusiprausiau,akis perbraukiau juodu blakstienų tušu ir apsirengiau, juodas kelnes, aukštakulnius solidžius batelius ir baltą švarkelį. Paskutinį kartą pažiūrėjau į savo veidrodį,nusišypsojau sau ir tikėjau, kad viskas bus gerai. Čiupau savo lagaminą ir nulipau į apačią. Didžiuliame koridoriuje nieko nebuvo nei mamos, nei tėčio, pašaukus juos girdėjosi aidas. Akimirką jau apsidžiaugiau, kad jie susiprato ir leido man važiuoti vienai, tačiau pravėrus lauko duris, pamačiau juodu jau laukiančius prie limuzino.
Vyrukas juodu kostiumu įdėjo mano lagaminą į bagažinę ir mes patraukėme į Niu Jorko koledžą.
Mašinoje vyravo nejauki tyla. Mačiau, kad mamai akyse kaupėsi ašaros, natūralu, juk ji išleidžia vienintelę savo dukrą į koledžą. Tėtis, glostė mamai ranką, bandė ją nuraminti. O aš mintyse vis galvojau, kaip bus šaunu,kai peržengsiu koledžo slenkstį.

Mūsų automobilis privažiavo prie pat koledžo. Mama su tėčiu išlipo pirmieji, o aš po jų. Išlipusi iškart apsidairiau, įkvėpiau oro ir pažvelgiau į pastatą. Mama su tėčiu palidėjo mane iki mano kambario. Atrodo, kolkas aš ten viena.
-Kagi Nikai, manau mūsų dukra nori, kad greičiau iš čia dingtume.-Pasakė mama
-Kaip Linetė ir Nicas-taip, tačiau, kaip mama ir tėtis ne.-Mano akyse irgi pradėjo kauptis ašaros, nes nekenčiu atsisveikinimų. Mes su mama apsikabinome, atsisukau į tėtį.
-Na štai ir atėjo ta diena, kai mano mažytė išvyksta iš namų.
-Tėti, aš jau nebe mažytė.-Priminiau
-Na taip, tau jau aštuoniolika, tačiau visada man liksi mažoji Eipril.
-Klausykit.-Atsisukau į abu.-Neliūdinkit manęs, žinot, kaip nekenčiu atsisveikinimų, tad geriau palinkėkit sėkmės ir važiuokit.
-Taip Nikai, ji teisi, važiuokime.-Tarė mama
-Mes tau paskambinsim.-Paskutinis išeidamas pro duris pasakė tėtis.
Stovėjau ir žiūrėjau į duris truputį susimasčiusi, tačiau nepraėjus nei minutei išsišiepiau iki ausų ir čiupau lagaminą.
Mano lova stovėjo prie lango,šalia staliukas, man čia kažko trūko, manyčiau spalvų,o gal daiktų..masčiau ilgai ką čia pakeitus. Po keliolikos minučių į kambarį įžengė ir naujoji mano kambariokė su tėvais ir keturiais lagaminais.

Admin Pranešimų skaičius : 117 Registration date : 2008-06-05

-Nagi tėti, padėk.-Pasakė ji.
Mergina buvo blondinė, maloniu,švelniu balsu,vilkėjo spalvingus drabužius. Ji ištiesė man ranką:
-Sveika,aš Lilė, o čia mano tėvai.-Ji parodė į tėvus, kurie šypsojosi dirbtine šypsena.
-Sveiki,aš esu..-Lilės mama neleido man užbaigti sakinio.
-Mes žinom, kas tu esi brangute.-Ji nusišypsojo. Aš taip pat.
Lilės tėtis padėjo visus lagaminus prie jos lovos. Jie visi trys stovėjo rateliu ir kalbėjosi.
-Širdele, duosiu tau patarimą, klausyk ką sako dėstytojai, nepirk alkoholio pamokų metu, nevartok narkotikų, nesidaryk tatuiruočiu, nesiverk auskarų į neaiškias vietas, nesimylėk su vaikinais, ir nesusitikinėk su dviem iš karto...-Kalbėjo jos mama.-Kagi mums jau laikas.
Jie visi trys taip šiltai apsikabina ir jos tėvai išeina pro duris.WOW. Man akys ant kaktos iššoko, jos motina jai prisakė tiek daug, mano motina net nepagalvotų, kad aš galiu apie visą tai galvoti, o juo labiau daryti...Lilė atsisuka į mane,šypteli,aš jai atsakau tuo pačiu.
-Iš kur esi?-norėdama, kad išsisklaidytų nejauki tyla paklausiu.
-Iš Niu Džersio, o tu?
-Iš čia pat-Niujorko.
-Klausyk, tau neatrodo, kad šiame kambaryje kažko trūksta?-lyg skaitydama mano mintis paklausė Lilė
-Žinai, prieš tau atvykstant pagalvojau tą patį, čia reikia kažką pakeisti.Reikia spalvų.
-Būūūtent!!!-suriko ji ir atvėrė savo lagaminą.–Reikia iškrauti daiktus, turiu keletą plakatų, pliušinių žaislų, žodžiu pasistengsime, kad čia netrūktų spalvų.
Aš jai pritariau, taip pat atsegiau savuosius du lagaminus ir pradėjau juos kraustyti. Ant staliuko prie lovos patiesiau žalią staltiesėlę, ant jo nuotrauka su tėvais, žvakė, lovą papuošiau rožiniu dekiu, kurį buvau atsivežusi iš namų. Padėjau Lilei išklijuoti plakatus, ant sienos pakabinome spalvotą paveikslą, kurį nusivogėme nuo prieškambario sienos. Kambarys atrodė nerealus. Pagaliau prasideda gyvenimas. Negaliu patikėti, kad turiu draugę, Lilė nuostabi.O ir šiaip pagaliau gyvensiu savarankiškai.
Kol susitvarkėme atėjo vakaras. Lilė ėjo į lauką susipažinti su naujaisiais draugais, o aš turėjau eiti pas direktorę.
Ji visą laiką man aiškino, kad jei kas mane nuskriaus ar ką padarys iš karto kviesčiau ją arba pavaduotoją, viskas bus sutvarkyta. Taip kurgi ne, net nežadu niekam nieko sakyti, susitvarkysiu ir pati. Nenoriu, kad kas nors manytų, jog esu išlepinta, savimi negalinti pasirūpinti mergaitė. Anyway, visi taip jau mano. Aš kuo skubiau norėjau eiti pas Lilę, bet direktorė sumanė mane palydėti iki kambario.Velniava. Ji mane palydėjo, aš įėjau į vidų, palaukiau kol ji nueis ir nubėgau į lauką pas Lilę prie koledžo baseino...

Admin Pranešimų skaičius : 117 Registration date : 2008-06-05

Visi tie kurie linksminosi, liovėsi tai darę. Vanduo baseine, kuris prieš sekundę buvo pilnas purslų, pasidarė ramus ir skaidrus. Visi sužiuro į mane. Aš net atsisukau pažiūrėti į savo užnugarį, gavojau, kad ten kažkas yra. Bet pasirodo, kad ne.
-Ką?-kilstelėjau antakius ir paklausiau.
Po mano klausymo visi tesė,tai ką buvo pradėję. Kažin kur Lilė. Visur dairiausi, tačiau jos nemačiau.. Nuėjau ir atsisėdau prie staliuko. Dar tebesidairiau..Šalia prisėdo vaikinas. Tamsių plaukų, rudaakis, mielai gražus...Jis kalbėjo telefonu, o aš užsižiūrėjau į jį.
-Kas? Kažkas mano veidui?-vaikinas baigęs kalbėti paklausė.
-Ne, ne, tik šiaip...-nusisukau ir toliau žiūrėjau į baseiną.
-Tu Eipril Johanson?-jis prisistūmęs kėdę paklausė
-Taip.-monotoniškai atsakiau ir nulenkiau galvą.
-Atleisk, gal turėjau pirma pasakyti savo vardą, ištiesti tau ranką ir paklausti tavojo?-nusišypsojo jis, tikriausiai pamatė tai iš mano veido išraiškos.
-Taip būtų kur kas geriau.-Nusišypsojau, nes jis buvo toks mielas.
-Kagi aš Džo, tiesiog Džo-ištiesė ranką-o tu?
-Aš Eipril,irgi tiesiog Eipril, paprasta ir niekuo neišsiskirianti.-Taip pat jam ištiesiau ranką.
Mes paspaudėm vienas kitam rankas. Kokias trisdešimt sekundžiu jas laikėm tokioje pozicijoje, kartkartėm pažiūrėdami vienas į kitą. Paskui mūsų žvilgsniai pradėjo lakstyti vienas nuo kito ir mes pasileidome. Tiesa nusijuokėme, nuraudome, nes buvo truputį gėda.
-Ką čia veiki?-pribėgusi paklausė Lilė.
-O-nustebau-iš kur tu čia atsiradai? Visur tavęs ieškojau, bet neradau..
-Buvau šen bei ten.-Ji parodė pirštu į netoliese stovintį vaikiną ir mirktelėjo akimi.
-aAaaA.-mirktelėjau atgal.
-Matau ir tu nesnaudi.-Ji akimis parodė į Džo.
-Aaa, čia Džo, na tiesiog Džo, o čia Lilė.-Pristačiau juos vienas kitam.
-Malonu Džo.-Pasakė Lilė-lauksiu tavęs kambaryje Eipril.
-Man irgi buvo malonu.-Pasakė Džo ir jai pamojavo.
-Kagi ir aš eisiu.-Ištariau.
-Rytoj į paskaitas, reikės eiti ir man. Gal eime kartu?-Pasiūlė jis.
-Galim.-Pasakiau taip, nors mintyse galvojau „Puiku“
Mudu pakilome ir nuėjome link koledžo kambarių. Jo kambarys tame pačiame aukšte, kaip ir mūsų su Lile, tik kitame koridoriaus gale.
-Kagi, štai mano sustojimas.-Pasakė Džo
-Na, tai iki.-Pasakiau ir nesulaukusi atsakymo nuėjau.

Admin Pranešimų skaičius : 117 Registration date : 2008-06-05

-Eipril man regis Džo tau patinka.-Trinktelėjo man per šoną Lilė ir pamerkė akį.
Mudvi sėdėjome paskaitoje, tad užmečiau akį į dėstytoja ir atsakiau:
-Lile, nieko tu nesupranti..Šaunus vaikinas ir tiek...
-Matai...ir tiek...-ji garsiai nusijuokė.
-Kas čia darosi panele Lile?-Nugirdęs dėstytojas jos paklausė.
-Nieko gerklę skauda.-Atsakė ji ir visi pradėjo juoktis.
-Nemulkink manęs,per dvidešimt metų esu tiek prisiklausęs, kad tavimi nepatikėsiu.-Jau įpykęs prakalbo.
-Na ar užteks atsiprašymo?-Šį kart mandagiai paklausė Lilė
-Ne, nušalinu tave visai savaitei nuo šios paskaitos, kad kitą kartą žinotum
Mes su Lile išpūtėm akis, ji dar kartą pažiūrėjo į dėstytoją, regis jis nejuokauja.
-Pati išeisite ar pakviesti ką nors, kad palydėtų?
-Išeisiu.-Ji atsistojo paiėmė daiktus ir išėjo.

Po skambučio aš priėjau prie dėstytojo.
-Dėstytojau, atleiskit, ar galim pasikalbėti?
-Žinoma panele Johanson, klausau..-Maloniai atsakė.
-Norėjau pasakyti, kad Lilė nekalta, tai aš ją kalbinau, na čia aš kalta dėl to kas įvyko.
-Manau panele jūs ją tik veltui ginate.
-Deja dėstytojau, ji tikrai nekalta.-Pasakiau-Gal gražinkite ją į paskaitas..
-Na jei man tai sako pati Eipril Johanson, aš ją gražinsiu.
-Ačiū.-padėkojau ir išėjau.

Ištikrųjų nekenčiu laimėti,regis niekada nesu pralaimėjusi, nors šį kartą dėl Lilės pasistengiau...Eidama ir bemastydama ėjau ir susitrenkiau su Džo.Man iš rankų iškrito knyga. Aš stovėjau, o jis pasilenkė ir ją pakėlė.
-Ačiū.-Perėmiau iš jo rankų knygą ir pasakiau.
-Prašom.-Atsakė.
Prašom? Man nepasigirdo? Visi man sako „Nėra už ką“ arba „Nieko tokio“ , puiku geras jausmas. Bemastydama apie tai aš į jį įsižiūrėjau su kvaila šypsena.
-Ko taip žiūri? Aš tikrai pagalvosiu, kad kažkas blogai mano veidui.-Jis pradėjo jį sau liesti.
-Ne, ne viskas gerai..Aš tik pagalvojau...
-Ką?
-Ne, ne nieko..pamiršk.-nusišypsojau
-Tai kur eini?
-Dar nežinau, kaikur.
-Gal nori papietauti valgykloje?
-Galim.-Atsakiau nusišypsojau ir mes patraukėme link jos.
Iš galvos visiškai išgaravo, kad reikia pasakyti Lilei naujieną.
-Tai ką veiki gyvenime?-Paklausė jis.
-Mokausi,kaip ir visi.-Truputį nustebino toks jo klausymas.-O tu?
-Tą patį, studijuoju indžineriją.-Nusišypsojo
-Šaunu, kur sėdam? Gal ten?-Parodžiau į nuošalesnį staliuką.
-Eime ten.-Jis atsakė ir mes nuėjome.
-Kagi...-nebeturėjau ką sakyti, tai tik tą ir teišspaudžiau.
-Papasokok ką nors?Gal norėtum kurią dieną ką nors nuveikti?
-Rimtai?-Nusistebėjau.
-Na, taip.
-Žinoma norėčiau.mano gyvenimas toks nuobodus, kad kiekviena pasiūlyta linksmybė man lyg lietus karštą vasaros dieną.
-WOW, na ir apibūdinai...-Nusijuokė
-Na taip, tai tiesa.-Katik prisiminiau Lilę.-Klausyk turiu eiti, man reikia pas draugę.
-Na, kaip žinai. Susitiksim.
Aš nubėgau pas Lilę į kambarį.
-Baigėsi paskaita?
-Taip, turiu tau gerą naujieną, tu vėl gali eiti į paskaitą.
-Tikrai?-gulėjusi ant lovos ji netrukus atsisėdo.
-Taip, pasikalbėjau su dėstytoju ir man pavyko jį įkalbėti.
-Ačiū tau, kartais gerai turėti žinomą kambariokę.-Mes viena kitai nusišypsojom.
-Žinai, man Džo pasiūlė kurią nors dieną, kur nors nueiti.-Aš buvau tokia laiminga.
-Kurią nors, kur nors?
-Na taip.-šypsena truputį „sumažėjo“
-Neskamba įtikinamai.
-Na bet Lile, nebūk pesimistė, aš taip džiaugiuosi, susiradau draugų.
-O gal vaikiną?-Ironiškai paklausė.
-Lile....
-Na gerai, gerai...kaip pavadinsi, taip nepagadinsi...
-Kažin kur mes eisim...
-Į kavinę, kiną, teatrą, baletą, pasivaikščioti, pačiuožinėti ant ledo...
-Tu teisi, kur eiti nesvarbu, svarbu, kad tai bus su Džo, ar ne?
-Na, ne tai turėjau galvoje....-Ji vėl atsigulė ant lovos..
-Ech Lile, aš tave įsimylėjau...
Ji pašoko iš lovos.-Ką tu Eipril, aš ne lesbietė, kai buvau mažesnė bandžiau, bet profe netapau...-Ir ji nusišypsojusi išėjo pro duris.
-Tai, ne tai ką turėjau galvoje..-Šnibždančiu balsu ištariau..
Kažkas pasibeldžia į duris...

Admin Pranešimų skaičius : 117 Registration date : 2008-06-05

-Tai kur einam? Į kiną, teatrą, baletą, pasivaikščioti ar tiesiog pavalgyti?-Vos spėjusi atidaryti duris nugirdau Džo klausymą.
-aaa..-nebežinojau ką atsakyti, nes jis viską labai greitai pasakė.
-Tai kur?-Džo pakartojo klausymą ir pro mano galvą apsidairė po kambarį.
-Nežinau, svarbu, kad nepatekčiau į pirmąjį laikraščio puslapį.
-Galiu užeiti?-paklausė jis.
-Na taip, tik...-pasitraukiau nuo durų.
Jis priėjo prie balkono, atidarė ir apžiūrėjo.
-Ką darai?-paklausiau.
-Žiūrėk, puiki vieta suorganizuoti mūsų pabėgimą iš koledžo.-Jis parodė į laiptelius kurie ėjo iš kambario link apačios.
Aš iš nuostabos išspaudžiau pačią didžiausią šypseną, kokią tik galėjau išspausti. Taip ir nieko nepasakiau. Jis užsižiūrėjo į mane.
-Ko taip žiūri?-paklausiau, nes jau ėmė darytis nejauku.
-Žiūriu, nes tu velniškai graži.-Jis nusišypsojo ir nusisuko dar kartą apžiūrėti visko pro balkoną.
Mano šypsena truputį sumažino gabaritus, tačiau nedingo, WOW, juk tai šioks toks komplimentas.
-Tai kada einam?-paklausiau.
-Po valandos pasibelsiu į tavo kambario duris.-Jis sexualiai mirktelėjo ir dingo.
Minutėlę pasišypsojusi nulekiu prie spintos. Tuo momentu į kambarį grįžo Lilė.
-Ką čia darai? Vargšams drabužius atiduosi?
-Aš einu su Džo...-iš džiaugsmo net pašokau.
-Tu eini su Džo...kur?-suraukusi antakius paklausė.
-Na einu ir tiek.-Nusišypsojau.-Žiūrėk, kaip ši suknelė?
-Dieviška...einant į bažnyčią...-Ji nusijuokė. Aš paėmiau nuo lovos pagalvę ir mečiau jai.
-O ši?-ištraukiau kitą.
-Ši geresnė.
-Lile...
-Tikrai, ši netgi man patinka.-Ji atsigulė į lovą.-Žinai jūs su Džo būtumėt puiki pora.
Stengiausi į jos žodžius nekreipti dėmesio, nes su Džo mes tik bendrakursiai ir geri draugai.
Apsirengiau suknelę, apsimoviau batelius, psileidau plaukus, trūko tik jo šalia manęs.
Į duris pasigirsta beldimas.
-Na štai jis čia Lile.-Mano nuotaika buvo tiesiog „ux“
-Sėėkmėės.-Palinkėjo ji.
-Klausyk turiu prašymą.-Į duris jau beldžiasi antrą kartą.-Negalėtum įlysti į spintą?
-Kąą?-atsisėdusi paklausė ji.
-Na prašau, mes išeisime pro kambarį, noriu, kad pasislėptum trumpam...
-Aš blondinė, bet ne kvaila, ką čia rezgi?
-Na Lile prašau...
Ji atsistojo ir įlindo į spintą ir tą akimirką aš buvau pasiruošusi atidaryti duris.
-Labas.-Iškart atidariusi pasakiau.
-Labas.-Pasakė tas kurio išvysti nesitikėjau.
-Tėti?Ką čia veiki? Eik iš čia.
-Brangute, tavęs atvažiavau aplankyti. Kaip sekasi?
O ne, už tėčio nugaros stovėjo Džo. Kol tėtis kalbėjo bandžiau jam parodyt, kad Džo palauktų.
-A...ką? aaa sekais gerai.
Jis jau norėjo užeiti.
-Ne,ne, ne. Lilė miega...
-Kambariokė?-vėl erzinančiai pradėjo klausinėti.-Mačiau ją kartą.
-Tėti aš turiu eiti į labai svarbią paskaitą, gal galėtum atvažiuoti kitą dieną?
-Suprantu, na gerai, tada lekiu.Manes susitikimas laukia.
Užtrenkiau jam prieš nosį duris. Po minutėlės į jas vėl pasibeldė. Kažin čia Džo ar mama dar susimanė atvažiuoti?
-Labas.-Ištariau.
-Labas.-Pasakė Džo
-Iškilo nesklandumų..Šiokių tokių.-Nusišypsojau.
-Tikiuosi dabar jokių nesklandumų nekils.-Jis irgi atsakė šypsena.
Mes ėjome link balkono, aš užmečiau akį į spintą, vargšė Lilė...